Mažoji Lietuva - tai baltų (mažlietuvių ir šiaurinių prūsų) - etninės žemės. Jų teritorija į rytus nuo Deimės ir Alnos (vok. Alle) upių buvo karaliaus Mindaugo (1253-63) valdomos Lietuvos valstybės dalis. Iki 1710-1732 m. didžiosios vokiečių kolonizacijos lietuviai joje sudarė per 90% gyventojų. 1275-1283 metais Mažoji Lietuva buvo užgrobta Vokiečių (Kryžiuočių) ordino, prieš tai užkariavusio pietines prūsų žemes ir savo valstybę pavadinusio Prūsijos vardu (vok.: der Deutschordensstaat Preusen). Vokiečių ordinui žlugus, Mažoji Lietuva tapo pirmųjų prūsiškų ir lietuviškų knygų gimtine o taip pat bendrinės lietuvių kalbos norminimo židiniu. 1547 m. Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo "Katekizmas". 1590 m. mažlietuvis kunigas Jonas Bretkūnas į lietuvių kalbą baigė versti visą Bibliją. Galiausiai, šis kraštas subrandino pirmąjį lietuvių literatūros klasiką - poetą Kristijoną Donelaitį (1714-1780).
Šiuo metu Mažąją Lietuvą valdo trys valstybės. Buvęs Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. (išskyrus 1939-1944 m.) sudaro Lietuvos Respublikos dalį. Galdapės apylinkės (drauge su pietine Rytprūsių dalimi) 1945 m. atiteko Lenkijai. Didžiąją Mažosios Lietuvos dalį - Karaliaučiaus kraštą nuo 1946 m. administravo SSRS, o nuo 1991 m. - Rusija.